STRAIPSNIAI
2020-05-09. DVASININKO MINTYS GEGUŽĖS 9-OSIOS RYTĄ

Ričardas Banys


 DVASININKO MINTYS GEGUŽĖS 9-OSIOS RYTĄ

 


„Palaiminti taikdariai; jie bus vadinami Dievo vaikais!“ (Mato 5, 9)

 

 

Šiandien maldos ir meditacijos mintys sukasi apie Europą, jos dabartį, praeitį ir ateitį. Mintys paliečia ir II pasaulinio karo istoriją...1939-1945 metai.


Neapykantos ir karo ideologija sujaukia net ir didžiausius protus. Tada vietoje apkabinimo- smūgiai ir spyriai, vietoje bučinio- spjūviai į veidą, vietoje duonos riekės rankoje- aštrus peilis ar šautuvas kitų žudymui.


1945 metais pasibaigė II pasaulinis karas, sunaikinęs milijonus žmonių, o likusių gyvųjų gyvenimai buvo sužeisti tiek, kad iki mūsų dienų dar daugelis tebesigydo savo žaizdas. O kiek dingo be žinios? Kiek dar kai kurių tebelaukia jų artimieji, nors praėjo 75 metai nuo karo pabaigos.


Man labai skaudu, kad mūsų dienomis dar iki šiolei sėjama karo ir mirties ideologija bei politinė neapykanta ir įvairios jos formos prieš vieną ar kitą tautą ar valstybę. Vadinasi, dar iki mūsų dienų kažkas suvedinėja savo sąskaitas...nerimsta savo blogio sultyse.


Per tuos 75 metus visko buvo: istorikų parašytų įvykių verdiktų, teismų, karo nusikaltėlių gaudymo, keršto. Buvo ir susitaikymo, kai Aušvico koncentracijos stovyklos siaubą išgyvenęs žydas atleido savo sargybiniui- vokiečių kareiviui, vienas kitą apsikabindami ir pravirkę. Buvo ir taip, kai buvęs nacistinės Vokietijos karininkas prie Raudų sienos Jeruzalėje paliko atsiprašymo laišką, kuriame buvo prašoma atleidimo už Hitlerio padarytus nusikaltimus.


Mūsų žemė tiek kartų buvo mindžiota karo kojų, kad jos paviršius visas nuklotas mirties ženklais, žuvusiųjų karių kaulais ir tiek daug ta mūsų žemė prisigėrusi kraujo. Gal jau gana? Juk reikia ir toliau gyventi. Reikia reabilituoti taiką ir ištremti karą iš mūsų gyvenimo. Ar pavyks?


Išgyventa patirtis, išgyventi įvykiai ir esantys jausmai man neleidžia vienus prisiminti, o kitus ignoruoti, mąstant apie II pasaulinį karą. Tie visi kareivėliai: rusai, vokiečiai, amerikiečiai, lenkai, baltarusai, ukrainiečiai, lietuviai ir kiti- tai motinų ir tėvų vaikai. Ta pati ašara, išlieta dėl kare žuvusio savo vaiko yra ir vokietės motinos ir motinos rusės. Skausmas dėl netekties neturi tautybės.


Negaliu suvokti iš kur žmonėse atsiranda tiek bukumo, kada dar ir šiandien norima išnaikinti sovietinių ar vokiečių karių kapines. Tie visi žuvusieji yra dviejų demonų: Stalino ir Hitlerio aukos. O aukos yra gerbiamos, bet ne niekinamos.


Negaliu pakęsti, kai dar ir šiandien yra bandoma diktuoti, primesti o ne analizuoti istoriją. Negaliu suvokti kaip galima žmogų versti kažkuo tikėti! O jei tuo netiki- tada lieki priešu.


Istorija- tai ne mergina ant podiumo, kai ji aprengiama tokiais drabužiais, kokiais norima. Padirbinėjama ar pritaikoma prie esamos ideologijos istorija- tai civilizacinė gėda!


Turime nepamiršti, kad laiko, istorijos, dabarties ir ateities šeimininkas yra ne žmogus o Viešpats Dievas. Jam priklauso galutinai išteisinti ar teisti. O žmogus privalo mokytis iš Dievo, nes jei nesimokys, tada gali pridaryti klaidų, kurių neatitaisys nei dabarties, nei ateities kartos.


Nieko negalima pamiršti. Žmogaus atmintis nėra kietasis kompiuterio diskas, kurį galima išvalyti. Tačiau ir tai buvo bandyta padaryti. Argi tai ne dar vienas nusikaltimas prieš žmogų ir jo istoriją?


Turime nebijoti tiesos, ją pripažinti ir ją gerbti. Istorinė tiesa to nusipelnė.


Tegu Dievas pasigaili ir apsaugo mus nuo karo. Tegu žuvusieji per karą iš teisingojo Viešpaties rankų gauna tai kas visiems priklauso.


Tegu Dievo Apvaizda globoja mūsų Europą ir visą pasaulį.