"Laiškuose Lietuviams" mes randame daugelį dalykų, kuriuos vieni laikome tiesa, kiti — ne. Bet kas gi yra tiesa? Kokios jos ypatybės? Kas ją apsprendžia?

      Nesiginčysiu, kad dėl žodžio "tiesa" yra įvairių nuomonių. Tai yra egzistuojąs faktas. Tu su tuo tikrai sutinki.

      Man tiesa yra vienas dalykas, o Tau gal visai kitas. Panagrinėkime tai. Gal mudu prieisime prie bendro tiesos supratimo. Tatai būtų labai vertinga. Nes juk tiesa, ypač šių laikų sudrumstame žmonių gyvenime, protaujančiam žmogui yra be galo svarbus dalykas.

      Sakysime — balta spalva. Vieniems balta spalva yra tiktai balta spalva ir niekas kita. Kitiems balta spalva yra įvairių spalvų spektras. Tokiems balta spalva nėra vien tik balta spalva, bet įvairių spalvų mišinys. Tačiau balta vis tiek nėra juoda. Juk nėra baltai juodos arba juodai baltos spalvos. Balta ir juoda gali būti viena greta kitos. Sumaišyk tas dvi spalvas, tada gausis pilka spalva. Tačiau pilka spalva nėra nei balta, nei juoda, o tik pilka spalva. Tokia yra tiesa šiuo atveju.

      Bet paimkime kitokius atvejus.

      Sakysime, tai, ką mes aptariame žodžiu "visata". Ar visata egzistuoja, ar ne? Ar šiuo atveju visata egzistuoja ir neegzistuoja?

      Štai vėl kitas atvejis. Ar Tu, mano Brangus Broli, esi, ar nesi? Juk Tu neatsakysi man, kad Tu nesi? Reiškia yra tikras faktas, kad Tu esi. Šis faktas logiškai negali būti užginčytas, nes juk Tu tikrai esi. Reiškia, kad Tu esi — yra tiesa. Toji tiesa yra nepakeičiama ir negali būti kitokia, negu ji savo egzistavime yra. Ar dar reikėtų dėl to ginčytis?

      Vadinasi, tiesa yra egzistuojąs, neginčytinas faktas.

      Ar bet kuri tiesa galėtų būti kitokia? Juk apie kiekvieną sąvoką yra kuri nors tiesa. Logika gi mums sako, kad jeigu tiesa yra tikrai tiesa, tai ji juk negali būti drauge ir netiesa.

      Gal būt, tai, ką Tu tiki. Tau yra tiesa, bet man — ne. Tai, ką aš tikiu, man yra tiesa, bet Tau — ne. Ar gali būti dvi tiesos apie vieną ir tą patį dalyką, būtent: mano ir Tavo tiesa? Kur nors turi būti tikroji tiesa. Tada tiesa tegali būti tik viena, o ne dvi ar daugiau. Nes tokia tiesa, kuri yra ne viena, o daugiau, negali būti tikroji tiesa. Tada tai jau bus ne tiesa, melas ar klaida.

      Kas tada vertingiau: tiesa, ar melas? Logiškai kyla klausimas, kas yra melas? Tektų atsakyti, kad melas yra paneigimas egzistuojančio fakto, paneigimas tiesos.

      Tuo būdu tiesa nesiderina su melu, ir tikrai protaujančiam žmogui tenka pasirinkti arba tiesą, arba melą. Bet kas tada yra protingiau? Logiška yra protingiau pasirinkti tiesą, ne melą. Pastarojo pasirinkimas, jau vien dėl to, kad jis neprotingas, yra negatyvus, vedąs tik jau ne prie pozityvių pasekmių. Kas tokių pasekmių nori? Niekas! Iš to aišku, kad atsisakymas tiesos yra žalingas. Todėl nuo šios rūšies pasirinkimo reikalinga atsisakyti, nes tai diktuoja sveikas protas.

      Taigi, pasirinktina yra tiesa ir vien tiktai tiesa, tikroji tiesa, kuri yra sveiku protu neginčytinas, egzistuojąs faktas.

      Kas tą faktą apsprendžia? Kas įvedė jį į egzistavimą? Aišku, kad tiktai Tas, Kas turi galios tatai padaryti ir Kurio sukurto egzistuojančio neginčijamo fakto niekas negali panaikinti.

      Sakau: egzistuojąs faktas gali mums patikti, ar ne, mes galime su juo sutikti, ar ne, galime nuo to fakto priėmimo atsisakyti, tačiau tą faktą panaikinti, tiesą panaikinti mes negalime.

      Kas apsprendžia tiesą? Kur yra tiesos šaltinis? Kas yra visuotinos tiesos aiškintojas ir saugotojas? Kokia yra tiesos nesilaikymo pasekmė ir kas mus tada laukia?

      Tiesą apsprendžia Begalinė Išmintis, kuri yra Dievo Esmės savybė. Tiesą apsprendžia ir žmogus, tačiau su viena būtina sąlyga, būtent: jei jis remiasi Dievo Išmintimi. Tiesos šaltinis yra pats Dievas ir Jo Žodis, per tūkstančius metų skelbtas žmonėms apreiškimų keliu, vėliau Jo Sūnaus Jėzaus Kristaus. Tos tiesos nesilaikydami, mes įpuolame į nuodėmę, ir tada mus laukia Dievo bausmė.

      Kai kas sako, kad tiesa yra mirusi, palaidota ir kad jos nėra, kad tiesos dabar nerasi. O tačiau kurie nuoširdžiai ieško tiesos, ją vis dėlto atranda. Ir atranda ją tiktai tada, kada ieško jos pas Dievą, Dieviškajame Kristaus moksle. Kiti tos tiesos neieško, nes nenori priderinti savo gyvenimo prie tos tiesos reikalavimų. Daug kas tiesą stengiasi pertempti ant savo kurpalio, nes tiesą nori priversti tarnauti savo silpnybėms. Kiti visiškai nusigręžia nuo tiesos, nenori jos net girdėti ir, pasitikėdami vien savimi, tvarko savo gyvenimą taip, kaip jie patys nori.

Tačiau ar ne Kristus pasakė: kas ne su manim, tas prieš mane? Tuo būdu daug kas eina prieš Kristų, prieš Jo paskelbtas tiesas, prieš patį Dievą. Istorija tačiau mus moko, kad žmogaus kova prieš Dievą, kartais kad ir ilgiau užtrukusi, visada baigdavosi be galo katastrofingai, nes žmogus nesilaikydamas Dievo tiesos, prieš ją savyje arba net ir platesne prasme kovodamas, pagaliau išsemdavo Dievo kantrybę, užsitraukdavo Dievo teisingą rūstybę ir susilaukdavo griežtos bausmės.

      Kas gi nori būti baudžiamas? Ar verta daryti tai, už ką gręsia Dievo bausmė? Ar ne geriau pasistengti pažinti tiesą, stengtis suderinti savo gyvenimą su dieviškąja tiesa, jei jau ne dėl išmintingesnės priežasties, tai nors tam, kad išvengtum bausmės, kuri juk kiekvienam skaudi?

Tavo brolis Jonas.