STRAIPSNIAI
Alvydas VEBERIS. NUSTOKIME IŠRADINĖTI DVIRATĮ

 

NUSTOKIME  IŠRADINĖTI DVIRATĮ

 

  Belgijos parlamentaras Laurentas Louisas: ,,Pasaulis – pavojinga vieta ne dėl tų, kurie daro piktus darbus, o dėl tų, kurie, tai žinodami, jų nesustabdo

 

 

Lietuvoje tvarka,  kaip toje pasakoje: ,,Gyveno senelis ir senelė. Jie turėjo trobelę. Viens šik..., kits bezd... kol trobelė subyrėjo. Ir vėl nuo pradžios. Gyveno...''. Rinkimų maratone tas pats per tą patį. Ir taip jau 30 metų. Manau, šis Virginijaus Sankausko pasiūlymas išmintingas ir savalaikis. Gal jau užtenka lipti ant to paties grėblio? Kas draudžia pasinaudoti išmintingais patarimais ir Islandijos pavyzdžiu? Proto trūksta? Išmintį dalija Dievas. Kitur jos nerasite.


 

Virginijus Sankauskas rašo: ,,Per rinkimų procesą G.Nausėda metė labai reikšmingą kozirį, kad atstovaus ne partijoms, bet pilietinei visuomenei. Ir tai iš dalies tiesa, nes jis niekada nebuvo kokios nors partijos veikėjas. Dabar belieka G.Nausėdai laikytis duoto žodžio. Valstybes gerovę įmanoma kurti tik pilietinės demokratijos pagrindu, o partinei demokratijai tai padaryti, kaip rodo istorija, neįmanoma. Dabar A.Juozaitis pasirinko ne Kristaus ar  Sokrato kelią, bet nuėjo lengviausiu-partinių šutvių pramintu taku. Pilietinės demokratijos kūrimo svertus perėmė G.Nausėda.


 

Aš visą laiką palaikiau ir kol kas palaikau A.Juozaitį, bet jei jis atsisako pilietinės demokratijos gėrio ir tiesos, ir eina kartu su tais savanaudžiais partinių šutvių veikėjais, kurie perspektyvoje neturi šviesios ateities, tai kam žeminti savo autoritetą? Be to A.Juozaitis vengia įsivelti į pilietines diskusijas. Svarbu gauti kritikos, kad iš diskusijų gimtų tiesa.


 

Piliečių du milijonai, o partinių keli tūkstančiai, tai ir reikia vienytis kaip piliečiai, o ne kaip partiniai. Tuo tarpu A.Juozaitis atsisako tapti pilietinio judėjimo lyderiu, ką bandė daryti K.Čilinskas. Pasuko lengviausiu keliu - į nusikalstamų partinių šutvių glėbį, kurios neturi jokios moralės, jokių idėjų, o tikslas meluoti ir parazituoti. Geriau pralošti garbingai, kaip Sokratas, negu likti turtuose su parazitais. O kokia tavo nuomonė apie gerb. A.Juozaitį?


 

Trumpai apie Sokrato kelią. Sokratas – pirmasis vakarų mąstytojas, kuris filosofiją nuo gamtos nukreipė į žmogų. Žmones mokė gyvenimo meno, gėrio, tiesos, teisingumo. Žinojimą laikė didžiausia vertybe. Garsiausia mintis: ,,Aš žinau, kad aš nieko nežinau“.


 

Filosofas nesiekė politinės valdžios, šlovės ir garbės, bet burtų keliu buvo išrinktas į Atėnų Tautos Susirinkimą. Šiame Susirinkime Sokratas niekada neprasilenkė su TIESA ir DORA.


 

Pasak Sokrato, pažinimui būdingas besąlygiškas tikrumas. Jis pasiekiamas specialiu protavimo metodu, žmonėms bendraujant intelektualiai, susiduriant su jų nuomonėms. Sokratas stengėsi paaiškinti, kaip žmogus turi siekti gėrio, grožio ir tiesos. Aukščiausia gėrio apraiška laikė etines vertybes, o jų pažinimą – būtina dorovingo elgesio sąlyga. Žmogaus dorovingumas priklausąs nuo jo noro ir sugebėjimo siekti žinių.


 

Lyderis privalo sutelkti visuomenę ir pasinaudoti Islandijos pavyzdžiu, neatmetant Sokrato. A.Juozaitis tą darė.  Klanai iki šiol jam kaišioja pagalius į ratus. Visuomenė patikli, kvaila ir nemokanti skirti grūdus nuo pelų. Matyt, A.Juozaitis pavargo burti nemąstančią visuomenę, todėl  pasirinko lengvesnį kelią,- jungtis su parazituojančiais tranais.

 

Islandija  -  Valstybė, kuri   pasinaudojo išmintimi.

 

Daugelis filosofų ir mąstytojų yra aprašę idealią socialinę sistemą, idealią šalį, kurioje „teka pienas ir medus“, ir kiekvienas toks scenarijus buvo laikomas utopiniu.

Jei norime būti objektyvūs, reikia pripažinti, kad šis prievartos ir korupcijos pasaulis, kupinas abejotinų žmonių, vargu ar galėtų sukurti tokią pasiaukojamo gėrio, taikos ir realaus solidarumo karalystę. Tačiau pasaulyje vis dėlto yra valstybė be kariuomenės, šalis, kur namai ir automobiliai nerakinami ir kur energija visiems yra nemokama. Šalis, kuri uždarė restoranus ir kazino. Ir ši šalis vadinasi Islandija!

 

Apie islandišką stebuklą neperskaitysi laikraščiuose, nes viso pasaulio vyriausybės mažiausiai norėtų, kad Islandijos pavyzdys iš tiesų taptų pavyzdžiu kitoms šalims.

Būtent Islandijoje ne taip seniai įvyko labai įdomi revoliucija. Tai nutiko iškart po 2008 metų ekonominės krizės.

Priešingai nei pasaulio kriminalinė politika, kur tarptautiniams bankams, sukūrusiems krizę, padėjo dar ir pinigais, Islandijoje šios politinės jėgos prarado valdžią, bankai buvo nacionalizuoti, o krizės organizatoriai surasti ir areštuoti.

Be to, gyventojai išėjo į gatves, kad apgintų naująją konstituciją, parašytą visų žmonių labui.

93 % islandų referendume pasisakė už tai, kad nebūtų grąžinamos savų bankininkų skolos.

 

 
nuotr.  Bankų turtai nacionalizuoti ir atiteko Islandijos tautai.

 

Sekė labai charakteringa „laisvajam pasauliui“ „tarptautinės bendruomenės“ reakcija – Islandija patyrė beprecedentį spaudimą. Didžioji Britanija ir Olandija, islandiškiems bankams atsisakius išmokėti jų gyventojams skolas, grasino griežtomis ekonominėmis sankcijomis, net visiška Islandijos izoliacija.

 

TVF grasino nutraukti bet kokią pagalbą šaliai. Britanijos vyriausybė grasino įšaldyti islandų santaupas ir einamąsias sąskaitas. Bet islandai nepasidavė spaudimui, o prezidentas Grimsonas pasakė: „Mums sakė, kad jei mes nesutiksime su tarptautinės bendruomenės sąlygomis, tapsime Šiaurės Kuba. Bet jei mes būtume sutikę, būtume tapę Šiaurės Haičiu.“

nuotr. Islandijos tauta  sukilo

 

Ką mes žinome apie šią salą valstybę, esančią tarp Šiaurės Atlanto ir Arkties vandenyno?

Pasak „Capital.ro“, „930 metais islandai įsteigė pirmąjį pasaulyje parlamentą Altingą. 1262 metais salą okupavo norvegai, o 1380 metais ji priklausė Danijos suverenitetui. Antrojo pasaulinio karo metu strateginiais sumetimais salą okupavo Jungtinė Karalystė, o 1944 metais ji paskelbė apie savo nepriklausomybę.“

 

Šiandien Islandija demonstruoja gana įkvepiantį socialinį modelį. Galbūt todėl, kad ten 103 000 kvadratinių kilometrų gyvena vos 325 000 žmonių (t. y. apie 3 žmones kvadratiniame kilometre).

Islandai gerai pažįsta vienas kitą, todėl gali būti kur kas lengviau įtraukti į šalies reikalus, o tai ir buvo įrodyta per krizę.

Bet kokiu atveju šiandien Islandija – tai šalis, turinti pačią pažangiausią, pačią humaniškiausią ir taikiausią socialinę sistemą. Štai keletas charakteristikų, kurias surinko „Capital.ro“:

nuotr. Islandija

1. Turistų, lankančių šalį, skaičius daugiau nei du kartus viršija gyventojų skaičių. Turizmas sukuria trečdalį šalies BVP.

2. Gyventojų labai mažai, žmonės pažįsta vienas kitą. Galiausiai būstai nerakinami, o automobiliai stovi aikštelėse su spynelėse paliktais rakteliais. Raktų naudojimas suprantamas kaip grubumas.

3. Islandijoje nėra vietinių „MacDonald‘s“. Visi buvo uždaryti per 2009 metų krizę.

4. Islandijoje nėra kariuomenės. Apsaugos funkciją atlieka tik pasieniečiai. Jei islandas panorės tarnauti, galės prisijungti prie Norvegijos armijos pagal susitarimą tarp dviejų šalių.

5. Visa naudojama energija gauna iš netradicinių šaltinių, išskyrus automobilių kurą. Islandija yra viena iš nedaugelio Europos šalių, kuri naudoja centralizuotą šildymą. Bet, skirtingai nei kitos šalys, energija tiekiama nemokamai.

6. Mokyklos ir koledžai nemokami.

7. Islandija turi vieną labiausiai išvystytų pasaulyje visuomenės sveikatos apsaugos sistemų (15 vieta pasaulio reitinge) ir ji veikia taip gerai, kad net nėra privačių ligoninių, o privatus draudimas praktiškai neegzistuoja.

P. S. Ir, be to, Islandija kasmet patenka į šalių, kuriose pats aukščiausias gyvenimo lygis, dešimtuką. Štai toks ekonominis stebuklas „saviems“.

Kas trukdo taip pasielgti Lietuvoje? Proto stygius? Jau minėjau, kad išmintį dalija Dievas. Deja, Juo pasitikinčių tik vienetai.

 

https://vmarkus.lt/istorijos/stai-salis-kurioje-nera-greito-maisto-ir-kazino-energija-ir-universitetai-nemokami-o-duru-niekas-nerakina/?fbclid=IwAR3p694R3rRL7j2M6AjahxyXT32gaQWN3BmC2JgDEpielnqVE87ga0famXg