Antanina Strumilienė

Melžiuosi už Jus, vis dar tikinčius Lietuva, - tik jau be žodžių.

Žiūriu, kas vyksta Lietuvoje, kas vyksta Seime, ir jaučiuosi, lyg sapnuočiau. Ar Jūs galite įsivaizduoti? Seime liko jau tik keletas žmonių, kurie dar bando priešintis beviltiškiems bepročiams, kurie bando kovoti prieš jų šlykščių beprotybių cinizmą. Vaizdai Seime - lyg romano iliustracija, kuriai jokių žodžių jau nereikia.

Negalėčiau ramiai gyventi ir tyliai numirti, jei apie tai nerašyčiau. Norisi balsu šaukti: "Lietuviai, Jūsų tiek nedaug ir Jūs tokie maži, bet juk stiprumu pasižymi ne tik geležis, bet ir voratinklis".

Vaivorykštinė genderinė diktatūra įsigalėjo. Savaime ji neišnyks. Kaip neišnyksta vėžys. Režimo neįmanoma panaikinti peticijomis, maldomis, maldavimais, prašymais, giesmėmis. Genderinis režimas tyčiosis, menkins, naudosis savo galiomis ir "neliečiamybės statusu", rodys raumenis. Kartu su žmonių nevilties ir nerimo šiukšlėmis diktatūra gali būti "susemta" ir išpilta už slenksčio tik tautos vienybės dėka. Klausimas tik vienas: "Kada? Ir ar tikrai lietuviai bus vieningi?"

Jau dirba genderiniai konservatorių "štabai" - jie kuria strategijas, kaip vėl laimėti rinkimus, kaip iš I.Vėgėlės atimti kuo daugiau balsų? Tėvynės Sąjungoje jau neliko nė vieno konservatoriaus. Ar galite tuo patikėti? Seime socdemai jau balsuoja kartu su valdančiaisiais. "Vertybės" jų jau tapo "bendros". Algirdai, kelkis iš kapo…

Neįmanoma patikėti, kad tai vyksta nepriklausomoje Lietuvoje. Žiūriu, kas vyksta Seime, stebiu, kas darosi aplink, ir nepajėgiu žengti nė žingsnio: sustoju, sustingstu ir persižegnoju, nes matyti išdavystes, parsidavimą, išsigimimą, emocinį smurtą, matyti režimo prievartaujamą tautą ir niekinamą valstybę yra sunkiau nei pačiam tą smurtą patirti. Negaliu suvokti - vaizdai sukrečia.

Norėčiau tiems keliems Seime sveiko proto dar nepardavusiems tautos atstovams ir vilties dar nepraradusiems tautiečiams patrigubinti tikėjimą, padvigubinti viltį, padauginti sveikatą ir kantrybę, įkvėpti gyvybę, nes nėra jėgos, kuri neišsenka. Žiūrėdama į juos galėčiau parašyti knygą apie bejėgio, engiamo ir trypiamo žmogaus likimo beviltiškumą.

Nebus šiame gyvenime nei taikos, nei ramybės, nei grožio, nei tvarkos, nei džiaugsmo, - kol genderinis valdžios režimo batas tryps žmogaus veidą, o diktatorius, pargriovęs žmogų ant žemės, šypsosis jam į akis, kvatotis ir "nesupras", ko šitas žmogus toks liūdnas?

Diktatūra įsigalėjo. Savaime ji neišnyks. Ji dengsis karu, NATO samitu, diktatūra juoksis, ko basos mamos stovi ant sniego, režimas sieks, kad kiekvieną lietuvį kankintų baimė, kad nė vienas tautietis nedrįstų priešintis, kad mes pralaimėtume kiekvieną vilties mūšį, kad būtume sugrąžinti į vergiją…

Vergijoje mes jau esame. Man klausimas kyla tik vienas: "Ar tikrai kadaise buvo panaikinta baudžiava?" "Ar tikrai užgęsę Osvencimo ugnys?" "Ar sovietinė santvarka - jau praeitis?"
Melžiuosi už Jus, vis dar tikinčius Lietuva, - tik jau be žodžių.

Ačiū Jums, kurie vis dar stoiškai laikotės, - Jūs man išliksite kaip dieviškos būtybės, gyvenančios žemėje. Man darosi baisu gyventi, - kiek daug kovojusių už Lietuvą žmonių viskuo nusivylė ir nuleido rankas. Išvažiavo ir nenori nė atsigręžti Lietuvos pusėn. Ką sako Lietuvos "žvaigždžių" nenoras pasaulio čempionate kovoti už Lietuvos vėliavą? Ką?

Bet tikinčių Lietuva dar liko. Tik nedaug. Dar yra žmonių, kurie pultų gelbėti paskutines tautos gyvybės liekanas, jei Lietuva atsidurtų komoje, jeigu ji dūstų, merdėtų ar žūtų. Dar yra kam įsijungti į karą už paskutinius lietuvių savigarbos likučius, už savo šalies tradicijas, papročius, garbę, už Šeimą, už vaikus, už tautos laimę.

Tėvynės negalima palikti ar išduoti. Tėvynės galima tik netekti. Žiūriu į jus - nepažįstamus, ištveriančius pažeminimą, man rašančius apie baudų dydžius, apie patyčias ir kratas, žiūriu į jus verkiančius, klūpančius, suimamus, ištveriančius ir negaliu suvokti - vaizdai sukrečia.

Laužomi gyvenimai žmonių, kurie nieko nenužudė, tik reikalavo tiesos, savo teisių, kovojo už laisvą žodį, kovojo prieš blokavimus soc. tinkluose, priešinosi straipsnių trynimui, prieštaravo prieš leidimų mitingams neišdavimą, išdrįso tarti žodį apie valdžią "aptarnaujančią" Temidę. Ir liko … tik žmonių nusivylima savo valstybe.

"Šaika" taip nuvarė Lietuvėlę, kad žadėję kopti per aukščiausius kalnus, jie nepajėgė peržengti kupsto. Bet ateis diena, kai iš Lietuvos nustos tyčiotis pasaulis, kai Marijos žemė nebus praskolinta išmaldos prašytoja, nebus kitų menkinama valstybė. Ateis diena, kai lietuviai atsities, sugrįš iš užsienių, kai laisvas žodis ir tikra laisvė liesis lyg gaivaus vėjo uraganas, lyg pavasario potvynis ir, nušlavusi visas užtvankas nuo kelio, ne upeliais, o gyslomis atbanguos į Jūsų širdis.

Ateis diena, kai turės kažkas atsakyti už palaidotą Konstituciją, už išduotas svajones, už parduotas viltis, už negrįžtamai sugriautus valstybės pamatus, už narkotikuose skandinamą Tėvynę, už tradicinės šeimos griovimą, už nevykusius propagandos spektaklius per televiziją, už beprotnamio įteisinimą - su neaiškiu lyties apibrėžimu, už visuotinę minčių kontrolę, už Lietuvos nuodijimą, už Lietuvos laisvės išdavimą, už paskutinės vilties "užzombinimą".

Palaidota Lietuvos laisvė, išniekinta trispalvė, - negali baigtis gedulo scenomis. Juk tautos dorovės, Šeimos ir artimo meilės konvencija Lietuvoje galioja ir veikia jau tūkstantį metų. Vilties ir proto vartai atsivers. Pamažu, girgždėdami, tyliai, bet atsivers. Tūkstančius metų buvome ir esame lietuviai. Tūkstančius jais ir būsime.

Norėčiau kristi visiems jums ant krūtinės ir pasakyti kažką įkvepiančio, gero ir nepaprastai gražaus, bet tinkamesnių žodžių jau tikrai nerasiu. Niekada nebuvo taip, kad jų nerasčiau, bet dabar nerandu. Nes apibūdinti tam, kas vyksta aplink, žodžiai žodynuose dar neatrasti. Kada lietuvių širdyse vėl pasidarys šviesu, ramu ir gera? Kada?

Kada, susiėmę už rankų, vėl nieko nebijosime, tapsime vieningi, ištvermingi ir drąsūs? Kada neliks genderinės diktatūros, persekiojimo, baimės, laisvo žodžio cenzūros? Kada baimę pakeis muzika, meilė ir džiaugsmas? Kada lietuvių krūtines skaudės nuo apkabinimų? Kada švies žmonių veidai ir įvyks kažkas nenuginčijamo?

Kada žmonės vėl galės gėrėtis viltingais saulėtekiais, džiaugtis žaliuojančiom vasarom, kada būsime valdžios "mužikų" neniekinami ir netrypiami?

Juk ši valdžia atnešė kur kas daugiau nelaimių Lietuvai nei karai, marai, badai ir sausros kartu sudėjus. Ir tai - ne pabaiga. Jie mūsų kasdienybę daro vis sunkesnę. Nuolat blokuojama Jurga rašo: "Pilnas Vilniaus "Pride" buvo privežtas agentų ir samdomų LGBT aktyvistų - profesionalų. Jie važinėja ir dirba už pinigus. Jie agresyvūs ir treniruoti. Juos vežioja po visą Europą. O jūs, durneliai, manykit, kad čia jie - iš idėjos, kad "love is love".

Ryškiausias pavyzdys: "Tokie užsienietiški šiukšlės Lietuvos vėliavą pavadina "Crazy flag".
Viskas prasidėjo nuo "geranoriško" - "Vietos užteks visiems" iki agresyvaus - "Mes esame visur". O pabaigą tokios politikos žinom.

Pabaiga akivaizdžiai buvo aiški nuo pat pradžių - išdraskyti ir silpni Vakarai. Jie drasko natūralų visuomenės socialinį audinį. Bet nuo likimo jie turės gauti į akį." O Jūsų, brangieji, gyvenimas tebus amžinas, tobulas, palaimintas.

Ačiū Jums už tai, kad dar tikite, kad esate gilūs ir tikri. Nors tai - labai brangiai kainuoja.
Lietuva bus gyva tol, kol gyvas bus bent vienas ja tikintis lietuvis.