STRAIPSNIAI
Rimantas Švaplys. LAIMĖTI RINKIMUS AR LIETUVĄ?

Partijos ,,Drąsos kelias"  kandidatas į Seimo narius  

 

LAIMĖTI RINKIMUS AR LIETUVĄ?

 

„Dievo žodis yra gyvas

ir veiksmingas,  aštrenis už  bet  kokį

dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki pat sielos

 ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų,

 ir teisia širdies mintis bei sumanymus".

(Heb 4,12)

   

Šiuo metu, dėl prasidėjusio rinkiminio vajaus, epidemijai nueinant į antrą planą, vėl grįžtame į seimo rinkiminį - politinį turgų. Iš esmės prekės tos pačios. Politinė rinkodara, keičiant etiketes irgi visiems žinoma. Deklaratyvinės, be skaičių, datų, niekuo neįpareigojančios programos, bei agitacinės laidos su nuvalkiotais: sieksime, stengsimės, didinsime, mažinsime ir t.t., ir pan..

 

Korumpuoti ruporai skanduos, liaupsindami demokratiją, teisingus demokratinius rinkimus, jeigu laimės tie, kurie turėjo laimėti, ir t.t. ir pan.. Ar neatrodo, jog tie nuobodūs, ir neaišku kiek prasmės beturintys ,,žaidimai‘‘ eiliniam piliečiui nieko nereiškia? Jie daugumai yra atsibodę ir įgrisę? Būtent dėl nieko eiliniam balsuotojui nelemiančio faktoriaus rinkimuose nedalyvauja ne tik labai didelė balsuotojų dalis, bet ir potencialūs, (išmintingi, moralūs) kandidatai, galintys tinkamai atstovauti visus tautos sluoksnius. Jiems neleidžiama. (akivaizdžiausias pavyzdys N.Venckienė...)

 

      Alternatyviai, plačiau mąstant, ir iš šalies žiūrint, nesunku padaryti išvadą, jog mūsų planetos žmonių  civilizacija yra  jau nuo senų laikų užsikrėtusi sunkiu dvasinio neįgalumo virusu, kuris pagimdė kūnišką, ir aibes destrukcijų, įtakojusių mūsų praeities laikų ir dabarties didžiulius skausmus ir netektis. Ši destrukciniu požiūriu stacionari padėtis nekenkė mūsų planetai kol neturėjome dabartinių technologijų, reikalaujančių didžiulių protinių, energetinių bei medžiaginių išteklių, ir mūsų nebuvo tiek daug.

 

Žmonijos gyvensena yra gera ne nuo to, kiek ji yra technologizuota,  o nuo to, kiek ji yra morali. Gi dabartinėje situacijoje, jau sergame ne tik mes – žmonija, bet ima sirgti ir mūsų visų bendras lopšys – planeta Žemė. Ji pradeda persisotinti žmonėmis, jų amoralios gyvensenos vaisiais, ir nesunku jau konstatuoti, jog galimas variantas, kad vieno biblijinio pranašo žodžiais kalbant, mūsų žemė mus ,,išvems“. Kaip mes nekenčiame savęs, savo neišsakomo grožio ir dosnumo planetos! Tai liūdni ir tikri faktai.

 

     Šių laikų pasaulis yra panašus į avariją patyrusį laivą, kur ,,Titaniko‘‘ žūties variantas (vieni izoliuojami, kiti išsigelbėja) nebetinka. Gyvename pasaulyje, kur vienų išsigelbėjimas kitų sąskaita nebeįmanomas. Likę du keliai: arba visi išliekame – arba visi žūvame.

 

     Laisvė pasirinkti tikėjimą, ideologiją tapo nei tikro tikėjimo, nei tikros ideologijos nebuvimu. Atsisakymas nuo vienas kito priklausymo, tarnavimo vienas kitam visuotine prasme, virsta susvetimėjimu su pačiu savimi. Šiuolaikinis žmogus nebeturi nei orientyrų, nei autoritetų.  Vienų laisvė kuriama, kitų vergijos sąskaita. N. Berdiajevas: ,,Duonos problema man pačiam - mano materialinė problema. Duonos problema kitam – mano dvasios problema“. Tai reiškia, kad turi atsirasti nauji santykiai ne tik su gamta, bet ir tarp žmonių.

 

Šio laikmečio moralinio nihilizmo pasekmėje, turime didžiulį išsibalansavimą vertybėse. Žmonės nusivylę sekuliarizmu – vakarietiško materializmo dykuma. Sekuliarizmas nepatenkina žmogaus sielos, aprengtas nei komunizmo, nei kapitalizmo rūbais. Dešinieji radikalai kuria Belzeną, kairieji – Gulagą. Nei viena, nei kita neleidžia žmogaus sielai kvėpuoti. Liberalizmas - tapęs žmogišku sugyvulėjimu.

 

    Žmonijai nepavyko pasistatyti nei pirmojo - Biblijinio, nei antrojo (dabartinio – Vakarietiško) pamato. Kodėl? Žmonės per daug pasitikintys savimi, kad pripažintų tikrąją savo kilmę. Per daug inteligentiški, kad pasiduotų iracionaliai ideologijai. Todėl vienintelis lieka kelias – nihilizmas. Vieni savo laisvę naudoja kitų nelaisvei. Mums reikia grįžti į bendravimą tarpusavio priklausomybei (simbiozei). Žmogus – ne vienaląstė būtybė, o organizmo dalis.

 

     Šiuo metu labai populiaru rinkimų agitacinėse laidose, programinėse nuostatose deklaruoti krikščioniškas vertybes, išskirtinai akcentuojant monogaminę – vyro ir moters sąjungą santuokoje, tarsi tai būtų išskirtinė krikščioniška vertybė. O tai nėra išskirtinė krikščioniška vertybė. Monogaminė šeima buvo ir yra išskirtinai beveik visų tautų, ir ne tik krikščioniškų, vertybė.  Vakarietiškos antikrikščioniškos vertybės kritikuojamos baikščiai, dėl suprantamų priežasčių – kokiam ponui tarnaujame, tokiam ir lankstomės. Gi krikščioniškų vertybių deklamuotojams reikia išeiti didelį mokymosi kelią, juolab einantiems vadovauti tautai.

 

     Iš Kristaus mokymo žmonija  išbraukusi politinį - ekonominį mokymą, konstruktyvumą, jis tapo viena iš neveiksniausių, idiotiškiausiu, degraduojančių pasaulio religijų – katalikybe,  neduodančia  ne tik  apčiuopiamų vaisių, o dažnai veikiančia kaip destabilizuojantis, skaldantis tautą, tautas faktorius, atstovaujant ir morališkai remiant turtingųjų  sluoksnį. Šitaip elgiantis, tarp šios religijos  ir Dievo mokymo nebelieka nieko bendro. Kita vertus, tiek tikintieji, tiek pasauliečiai suvulgarina, suprimityvina Kristaus mokymą, konstatuodami, jog Kristus Biblijoje nieko nepasakė apie demokratiją.

 

Jeigu jis apie ją būtų kur nors gražiai pakalbėjęs, būtų pasirašęs sau politinio ligonio nuosprendį, ir kas juo betikėtų. Demokratija, ypač paskutiniais laikais, gimdo ką tik nori, tiktai ne konstruktyvią socialiai saugią visais požiūriais gyvenseną. Partinė demokratija – pagrindinis tautą skaldantis veiksnys ideologiniu, politiniu - ekonominiu požiūriu. O juk tauta, kaip subjektas, turi vadovautis bendra idėja, bendrais siekiais.

 

Kristaus egzekucijos scena Biblijoje, kur romiečių kareiviai plėšo į gabalus jo drabužį, pasidalindami kaip suvenyrą, relikviją -  metaforiškai mūsų dabartinė stacionari partinė – demokratinė padėtis. Jei save laikome krikščionimis, o tai reiškia Kristaus mokiniais – kristiečiais, ir kas daugiau, jeigu ne Biblijinis mokymas turėtų formuoti mūsų pažiūras į save, pasaulį, visų santykių sistemas, vertybinius orientyrus?  Ar mes mylime tik tuos, kurie mus myli? Kaip mylime priešus? Ar mokame juos paversti draugais? Jeigu to, ir daugelio kitko nedarome, reiškia esame Dievo priešai. Vadinamas krikščioniškas - katalikiškas pasaulis yra agresyvus savo veikime, ir turi dvi didžiausias nuodėmes: stabmeldystę – didžiausią nuodėmę prieš Dievą, ir žmogžudystę – didžiausią nuodėmę prieš artimą.

 

      Su apgailestavimu reikėtų pareikšti tiems, kuriuos dar šis, iškreiptais principais esamas demokratinis ,,žaidimas‘‘ tenkina ar teikią viltį, jog visa tai, ir labai sparčiai eina  pabaigos link. Niekur nepabėgsime nei nuo moralės, nei nuo ekonomikos, nei nuo fizikinių dėsnių - jie  tapatūs, jie susisiekiantys indai, vieni be kitų negalintys funkcionuoti.  Stojame prieš juos – savanoriškai pasirenkame kelią į niekur. Tai visuotinė ir absoliuti tiesa, kurios ignoravimas žmoniją pastatė ties dviejų pasirinkimų riba.

 

     Suprantama, jog laikraštyje neįmanoma detaliai išdėstyti, aprėpti visą Kūrėjo ekonominį – politinį mokymą, jo visuotinę ekonominę ir moralinę naudą. Tačiau jeigu politikai, to nežinodami deklaruoja krikščioniškumą, jų net diletantais nepavadinsi. Reiškia jiems reikia dar ilgai ir kantriai  mokytis, o ne tuščiažodžiauti. Štai:

     Pirma. Jūs nesate Kristaus mokinys – politikas jeigu nežinote būtinos tautos struktūrinės sanklodos, paremtos suverenių jos darinių  buvimu, jų savitarpio priklausomybe. Suvereni bendruomenė, suvereniai veikianti pagrindinio tautos įstatymo rėmuose yra tautos politinis – ekonominis – dorovinis pagrindas. Bendruomeninėje tautoje valdžia kyla iš apačios – bendruomenių. Bendruomeninė gyvensena neutralizuoja skaldančius tautą veiksnius, ją idėjiškai jungia. Plati tema. Daug mokytis.

 

     Antra. Jūs nesate Kristaus mokinys - politikas jeigu Dievo duotą ir protėvių krauju, neišmatuojamomis kančiomis apgintą žemę laikote preke, nes nežinote prekės prigimties. Prekė – išskirtinai žmogaus protu ir rankomis sukurtas produktas, kurį galima parduoti ir gauti pelną – pinigus. Gi kas Dievo sukurta ir duota – tuo galime tiktai dalintis pagal nustatytas poreikio ribas. Plati tema. Daug mokytis.

 

    Trečia. Jūs nesate Kristaus mokinys – politikas jeigu nedeklaruojate trijų ekonominių sektorių buvimo ir jų sąveikavimo principų: bendruomeninio, privataus ir valstybinio. Jie turi būti aiškiai nubrėžti ir atskirti.  Kiekvienam savo. Verslo sritimi negali būti veiklos, kurios socialiai, turtiniu pagrindu skaldo, sluoksniuoja tautą. Tai: mokslas, kultūra, sveikatos apsauga, švietimas, teisėsauga, žemėtvarka ir kt.. Progresiniai mokesčiai irgi krikščioniška vertybė. Plačios temos. Daug mokytis.

 

    Ketvirta. Jūs nesate Kristaus mokinys – politikas jeigu santykiuose su kaimynais, pasauliu, pats nelabai kaip atrodantis, primetinėjate savo ideologijas, gyvenseną, elgseną, ekonominius standartus, teritorines pretenzijas, kitką. Jeigu kaimynų vadovams klijuojate blogiečių etiketes, tuo  sąmoningai ar iš kvailumo provokuojate jį tapti Lietuvos priešu, galinčiu ateiti su skaudžia rykšte. Jeigu jūs tarnaujate dviems ponams, nė vienas nebus jumis patenkintas. Labai plati tema. 

 

           Todėl jums visiems, einantiems į Seimą reikėtų liautis deklaruoti krikščioniškumą, nes dauguma nieko apie jį neišmanote. Esate nei taikdarys, nei savęs, nei kaimyno mylėtojas,  o savo pilvo vergas, ir tikrų tikriausias Dievo priešas.

 

Autoriaus teminė studija pilnai (atsisiųsti)

                                    Pagarbiai -

Rimantas Švaplys.

Panevėžys.