STRAIPSNIAI » Liudijimai
Obeliai. Paminklas – Angelas

 Alvydas VEBERIS  Obeliai.   ANGELAS 

 

Mano žmonos mama, mano uošvė, vardu Agota gyveno Rokiškio r. Kriaunų apyl., Vakarių km. Ji yra išauginusi 13 vaikų. Anksti mirė vyras, todėl visa našta užgriuvo ant jos pečių. Niekada nesiskundė, liko kantri. Su tokiu gausiu vaikų būriu jos gyvenimas nelepino, tačiau visada būdavo geros nuotaikos, nuoširdi, trykštanti meile savam ir svetimam. Gal jos gerosios savybės dėl tos priežasties, nes ankstyvoje vaikystėje tapo našlaite ir patyrė sunkią dalią. Kurį laiką man, dirbant gretimame Zarasų r., teko jos vienkiemyje su šeima gyventi. Žinojau jos troškimą, kad ji norinti pastatyti savo tėveliams, kurie palaidoti Obelių m. kapinėse paminklą. Jai ta svajonė buvo neįgyvendinama.

 

Ne tik nebuvo laisvų pinigų, bet tekdavo pamaitinti gausios šeimynos narius, kurie pas ją važiuodavo be perstojo pagal iš anksto sudarytą grafiką. Visi atsilankantys ją mylėdavo, visų buvo mėgiama. Anūkai ir jos vaikai su antrosiomis pusėmis neįsivaizduodavo atostogų kitur. Nors pastoviai susirinkdavo didelis svečių būrys, bet jos namuose visiems užtekdavo maisto, šilumos, geros nuotaikos, anūkų ir suaugusio klegesio. Aš stebėdavau ir nesuvokdavau, kaip tai galėjo būti, nes jos pajamos buvo labai menkos. Juolab, kad palengvinti dalią, aš padėjau  likviduoti jos visą namų ūkį. Net ir po to, tarsi, mana iš dangaus nusileisdavo maisto atsargos ir jų atvykstantiems nepritrūkdavo.

 

Kartą, norėdamas įsiteikti ir suteikti jai gerą nuotaiką už jos nuoširdumą ir  gerumą visiems, pasakiau, kad be atlygio galiu pastatyti paminklą-angelo skulptūrą jos palaidotiems tėveliams. Tuo metu pasiturinčiai gyvenau, o be to turėjau įsigijęs  du šiuos autorinius darbus iš Vilniuje gyvenančio draugo-skulptoriaus. Jis vieną jų buvo pastatęs ant savo motinos kapo Vilniuje. Man jo šis darbas patiko.

 

 

    ANGELO SKULPTŪRA-PAMINKLAS. AUTORINIS MANO DRAUGO JANUŠEK JURGELEVIČ DARBAS

 

 

 

Ji mano pasiūlymu buvo sutrikusi ir sužavėta. Pradžioje su švogeriais Gintautu, Romu iš Rokiškio ir  Petru iš Utenos sutvarkėme aplinką, įrengėme pamatą. Po to sutartą dieną, tai buvo 1992 metų rudenį atvežiau iš Panevėžio skulptūrą ir drauge pastatėme. Dalyvavo  mano ir visų mylima uošvė Agota. Ji buvo didžioje palaimoje. Po darbų vakarop švogeriai išvažiavo į savus miestus, o aš su žmonos mama grįžome į jos vienkiemį. Tuo metu turėjau lengvąjį automobilį Iž-2715. Tai moskvičiaus klasės pikapas, vadinamas kabluku su kuriuo nuvežėme skulptūrą ir reikiamus darbo įrankius.

Mums grįžus namo ir tik įvažiavus į sodybos kiemą, pasitiko gausybė armija baltų, tarsi, angelų gandrų pulkas. Suskaičiuoti buvo neįmanoma. Gal koks šimtas.

Jie priskridę prieš mus nusilenkdavo, suplasnodavo sparnais, tarsi padėka ir sveikinimas už atliktą darbą. Pusė jų skrisdavo tai į vieną , kiti priešpriešiais į kitą pusę link iš abiejų sodybos pusių esančių nedidelių miškelių.  Tiek aš, tiek uošvė tokio reginio buvome sužavėti, nuščiuvę, stovėjome, tarsi, suakmenėję. Mintyse galvojau, kad tai Dievo padėka už tai, kad mamai išpildžiai jos seną svajonę.  Gandrai tokius referansus darė daugybę kartų. Po to, kaip kareiviai išsirikiavo, pusė jų iš vieno , kita pusė iš kito miškelių  medžiuose nubrėždami baltą liniją, pavakario prietemoje. Kiek atsitokėjęs matomo reginio, paklausiau Agotos: ,,Ar kada nors toks atvejis ir toks gražus pasveikinimas yra buvęs?“ Ji tik ištarė: ,,Vaikeli, niekada‘‘.

 

 

Atsipeikėję dar stebėjome išsirikiavusius baltasparnius, lyg angelus gandrus, ir įėjome į trobą. Po kurio laiko išėjau pažiūrėti ar jie dar tebėra medžiuose, bet jų nebuvo. Atrodė, kad tai trumpalaikis sapnas, užpildęs tiek mano, tiek uošvės širdis meile ir palaima. Ilgai apie tai prisiminimuose mąsčiau ir skaičiau, kad tai Dievo siųsta žinia ir padėka už mano nesavanaudišką gerumą išpildant Agotos norą.

 

Visa tai subirėjo į šipulius, kai 2000 metais paėmiau pirmą kartą į rankas Bibliją. Ją studijavau su Amerikos misionieriais. Studijų metu gilinomės į Dievo Žodį, bei kokios dvasios yra mūsų apsuptyje. Svarbiausia jas skirti, kurios iš Dievo, kurios iš Jo priešininko. Tada supratau, kad šėtonas veda žmoniją į sumaištį, nelaimes, skulptūrų, stabų statymus, jų garbinimus ir pan. Suvokiau, kad mano pastatytas paminklas tai tik kūniški žmonių geismai pasipuikuojant vieniems prieš kitus. Jie jokios naudos neduoda nei gyviems nei mirusiems. Biblijoje II Dievo įsakymas netgi perspėja ir draudžia  juos daryti, nekalbant apie jų garbinimą. Taip pat Dievas už tokius darbus yra prakeikęs žmones.

 

Tai suvokus atsivėrė akys, praregėjau ir turėjau dar ne vieną užduotį atlikti susijusią su stabais. Buvau 1994 metais atstatęs Šiaulių r. ,,Kryžių kalne‘‘ sudegusią Marijos skulptūrą. Įkūręs fondą ,,Biblijos studijos“, įrengiau vienoje patalpoje koplytėlę su katalikų bažnyčios atributika, altorių, kur buvo Marijos skulptūra, kt. rakandai. Ant namo puikavosi didžiulis kryžius, o  šalia gražiame šimtametyje ąžuole man dovanotas medžio drožinys  su kryžiumi ir  figūra vaizduojanti Kristaus atvaizdą ir kt. darbai. Jie Dievo akyse smerktini. Visa tai palaipsniui teko ištaisyti ir juos sunaikinti. Jų neliko.