TIESOS KARIAI

Pažintis
Pažintis

Atsiverčiau savo puslapį ir prisiminiau 2008 metus. Tuo metu mano veikla susidomėjo vienas pažangiausių tautiečių skaitomas savaitraštis ,,Laisvas Laikraštis". Susitikau su šio leidinio vyr. redaktoriaus pavaduotoju J.Ivanausku. Teko atlikti jam savo ,,išpažintį''. Kam smalsu,  leiskimės į asmeninę kelionę išklausant mano ir J.Ivanausko dialogo Anykščių kavinėje ,,Bangelė‘‘, po kurios grindimis  teka  upė ,,Šventoji".

Alvydas VEBERIS





 


2008-12-23 ,,Laisvas Laikraštis“ J.IVANAUSKAS

Temidės grimasos: teisinio nihilizmo šalyje be kaltės nuteisto jaunuolio užtarėjas ir globėjas pats rizikuoja atsidurti kalėjime!..


Buvęs verslininkas ir žinomas visuomenės veikėjas Alvydas VEBERIS, prieš aštuonerius metus įnikęs į Šventąjį Raštą, atrado savo gyvenimo prasmę likimo nuskriaustųjų užtarime ir globoje. Panevėžio rajone, Staniūnų gyvenvietėje, pasistatęs erdvų, apie 700 kv. metrų ploto namą bei įkūręs paramos ir labdaros fondą „Biblijos studijos“, A.Veberis priglaudė ne vieną dešimtį varguolių, padėjo jiems atsistoti ant kojų, susirasti darbą.


Prieš trejus metus į LPF „Biblijos studijos“ vadovą A.Veberį pagalbos kreipėsi, būtais-nebūtais nusikaltimais apkaltinto ir ypatingos skubos tvarka, nuteisto anūko Modesto Valintėlio močiutė Leontina Valintėlienė, kuri, be kita ko, teigė: „Teisėtvarka nepasitikiu, nes neseniai palaidojau neaiškiomis aplinkybėmis mirusį sūnų, dirbusį Panevėžio policijos komisariato, kriminaliniame skyriuje. Kai kreipiausi į įvairias institucijas dėl mirties aplinkybių, negavau jokio atsakymo. Antras sūnus, taip pat mirė  neaiškiomis aplinkybėmis, kurios man iki šiol kelia klausimus ir nerimą“.


Atsiliepęs į šį pagalbos šauksmą, A.Veberis pats atsidūrė teisėtvarkos gniaužtuose ir iki šiol yra tampomas po teismus. Visa ši paini ir nesibaigianti istorija nesunkiai buvo išnarpliota TV3 laidoje „Abipus Sienos“, parodytoje š. m. balandžio 23 dieną.

Laidos įrašas

        
Labdaros ir paramos fondo „Biblijos studijos“ veiklos įstatų 8.3 dalyje rašoma: „teikti teisines paslaugas, konsultuoti, atstovauti įvairiuose įstaigose, įmonėse, organizacijose, gauti reikiamą informaciją, siekiant išspręsti atskirų asmenų problemas -  invalidams, kaliniams, našlaičiams, nepilnamečiams vaikams, kuriais aplaidžiai rūpinasi jų tėvai, vienišiems nedarbingiems asmenims, mažai aprūpintoms šeimoms, bedarbiams asmenims, kurių gaunamos pajamos negali užtikrinti minimalaus gyvenimo lygio.“


 Kaip teigia A.Veberis, fondas ne imituoja, o realiai atlieka savo darbą, todėl ir suteikė teisinę pagalbą vienam iš fondo globotinių Modestui Valintėliui, kurį teismas nuteisė keturių epizodų nusikaltimais, remdamasis vieno iš pastovaus aludžių lankytojo, sovietinio saugumiečio sūnaus Jarūno Stanislovaičio pateiktais melagingais parodymais.

     Fondo „Biblijos studijos“ dėka buvo atnaujintas Panevėžio miesto apylinkės teisme tyrimas, ir to pasekoje iš  keturių epizodų teismai paliko galioti tik vieną, kadangi reikėjo pateisinti teisingumo sergėtojų darbo broką, kad prasižengę pareigūnai išvengtų atsakomybės, nes nekaltai apkaltintas Modestas Valintėlis jau išbuvo įkalinime vienerius metus.

     Dėl LPF „Biblijos studijos“ neabejingumo ir suteiktos pagalbos vienam iš savo globotinių - Modestui Valintėliui, valdžios pareigūnai pradėjo persekioti jo užtarėją, bandydami teisiškai susidoroti su pačiu fondo steigėju ir vadovu Alvydu Veberiu.


Pradžioje pareigūnai su kratos orderiais ir įsilaužimu į buto patalpą, prievarta paėmė fondo buhalterinės apskaitos dokumentus. Ir po dviejų metų nubaudė A.Veberį pagal baudžiamąją bylą 1250 Lt bauda, nors jokia žala nepadaryta nei fondui, nei valstybei, iš kurios fondas nėra gavęs nė cento


Po kurio laiko buvo užvesta nauja byla ir jau ketvirti metai tebevyksta teisminiai ginčai, dėl poveikio liudytojams, Modesto Valintėlio byloje. O tas poveikis vienintelis - išsiaiškinti valdžios pareigūnų darbo broką.

Žinomas visuomenės veikėjas Alvydas Veberis yra įsitikinęs:






 

„Šiandien visuomenė išlieka abejinga, net matydama valdžios sluoksniuose nežabotą nesiskaitymą su žmonėmis, norą pralobti kitų sąskaita, korupciją, kyšininkavimą bei teisinės valstybės pamatų griovimą, kai tiesa paverčiama melu ir atvirkščiai. Dėl esamos betvarkės, patys išmintingiausi ir darbščiausi Lietuvos žmonės palieka šalį, negalėdami čia išgyventi, o kiti vis dar tikisi permainų, tvarkos ir teisingumo, juk, atrodo, jau pasiektas dugnas, kur dar toliau?..“


Vykstant teismų posėdžių maratonui dėl kaltinimų pateiktų fondo vadovui Alvydui Veberiui, tiek prokuroras Vygintas Mažuika, tiek Panevėžio apylinkės  teismo teisėja Vilma Gadliauskienė, kaltinamojo prašymus atmetė, todėl pastarajam teko kreiptis į Panevėžio apylinkės teismo pirmininką Arūną Nevardauską, kad šis talkintų teismo proceso darbe. Iš dalies, padėtis pasitaisė. Buvo iškviesti liudininkai, kurių teismas nenorėjo apklausti, ieškodamas tam įvairių pasiteisinimų. Tuo tarpu,  TV3 žurnalistų komanda beveik visus liudininkus apklausė per vieną dieną ir savo laidoje “Abipus sienos” atskleidė visuomenei bylos esmę.


Išvesta iš kantrybės, dėl teisėtų atsakovo A.Veberio veiksmų, teisėja V.Gadliauskienė, pareikalavo filmuoti teismo posėdžius. Tačiau vėliau suprato, kad padarė meškos paslaugą sau ir kituose teismo posėdžiuose buvo nutrauktas filmavimas, nes būtų galima išsireikalauti medžiagą ir parodyti visuomenei jos elgesį, tiek liudytojų, tiek gynėjų, tiek kaltinamojo A.Veberio atžvilgiu.






 

Nusivylęs teismų darbu ir persekiojamas mūsų teisėsaugos, LPF „Biblijos studijos“ vadovas  A.Veberis teigia: „Ne viename teismo posėdyje, teisėjai be gėdos jausmo tardo liudytojus, kurie gauna paramą iš fondų, labdaros organizacijų, primygtinai klausinėdami nuskriaustuosius, ar jie įtraukti biurokratinio aparato socialiniuose skyriuose į sąrašus, kad jiems galėtų fondai skirti paramą, ir pan.


Kraujas užverda, klausantis jų postringavimų apie jų protu nesuvokiamas šiandieninio gyvenimo realijas. Juk būtent dėl šios priežasties, kad valdžia yra abejinga pagalbos ieškantiems, privačia iniciatyva įkurti fondai ir nevyriausybinės organizacijos. Jie padeda nuskriaustiesiems, kurie ne tik negali surinkti šūsnį biurokratinių įstaigų išgalvotų dokumentų, bet neturi tam ir galimybių. Juk nuskriaustieji, kuriems padeda privatūs fondai, gyvena laiptinėse, po atviru dangumi, neturėdami nė cento duonos kąsniui, o neretai ir savo asmeninį dokumentą parduoda už pavalgymą. Kokiu būdu vargdieniai biurokratams galėtų surinkti jiems reikalaujamus dokumentus? Teisėjai, vesdami teismo posėdžius, nusigrybauja į visiškas lankas, vietoje to, kad tirtų bylos esmę.


Atsikvošėkite! Juk dėl jūsų asmeninio gerbūvio ir nusigręžimo nuo nuskriaustųjų, dėl jūsų abejingumo nuskriaustiesiems, kenčia visa tauta. Patys darydami nusikaltimus dangstote tokius pat, kokie esate jūs, ir dėl tuščių ambicijų dirbate niekam vertą darbą, kad susidorotumėte su nepaklusniaisiais. Ar vis dar esate akli, kad tuštėja Lietuva, nes darbingi žmonės kaupia turtus, išvykę svetur. Taip turtėja svetimos šalys, o mūsų šalies gyventojai nesuduria galo su galu ir skursta. Valdžia pjauna šaką, ant kurios pati sėdi. Bet ar neliksite prie suskilusios geldos? Atsibuskite!..“


LPF „Biblijos studijos“ vadovas Alvydas Veberis trumpai apie save:


„Tėčio skatinamas, baigęs Radviliškio mieste aštuonmetę mokyklą 1966m. įstojau į Panevėžio hidromelioracijos technikumą, kurį baigiau 1970m., įsigydamas hidrotechniko specialybę. Noriu pažymėti, kad tuo metu technikumas, turėdamas aukštos kvalifikacijos dėstytojus, paruošdavo specialistus, pranokstančius šių dienų aukšųjų mokyklų lygį. Įgijęs specialybę, virš 20 metų dirbau melioracijos sistemoje įvairiuose respublikos rajonuose. Lavinti savo gebėjimus teko studijuoti  Lietuvos žemės ūkio akademijoje.


Vėliau, pasikeitus gyvenimo aplinkybėms, pradėjau dirbti prekybos srityje, teko studijuoti Maskvos kooperacijos institute, kad įgyčiau prekybos-ekonomisto specialybę.

 Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, kad galėčiau materialiai aprūpinti šeimą, tinkamai išauklėti ir išleisti į gyvenimą vaikus, dirbau prekyboje verslininku. Aplankiau pačias tolimiausias Rusijoje Sibiro platybes bei užsienio šalis. Kuriantis šalyje prekybos tinklui, įkūriau Panevėžyje privačią maisto prekių parduotuvę.






 

Ieškodamas gyvenimo prasmės ir suvokdamas, kad turtai ir pinigai neatneša gyvenimo pilnatvės, pradėjau įgyvendinti nuo mažens išsvajotą Dievo tarno profesiją. Pradžioje, studijuodamas Šventą Raštą su gerai žinomu ir gerbiamu Panevėžio krašte teologijos mokslų licenciatu, kunigu Algirdu Daukniu. Tikra laimė nusišypsojo, kai Šv.Raštą studijuoti pakvietė Amerikos misionieriai iš krikščioniškos Kristaus bažnyčios, kur žinias gilinausi neakivaizdiniu būdu mokydamasis tarptautiniame „SUNSET“ Biblijos institute, Teksaso valstybėje, Lubocko mieste.






 

 Amerikos misionieriai ruošė  vietinius Dievo tarnus, kurie galėtų skelbti Gerąją naujieną žmonėms savo šalyse. Todėl po kurio laiko, aš buvau paskirtas vyresniuoju ir talkinau Kristaus  bažnyčiai, pamokslaudamas ir mokydamas „Šv.Rašto“ tikinčiuosius.


Asmenine iniciatyva, 2002m. įkūriau labdaros-paramos fondą „Biblijos studijos“, kurio tikslas padėti varguoliams, pirmenybę teikiant „Švento Rašto“ studijoms. Tas darbas tęsiamas iki šiol. Įgijęs žinių, aplankiau visą eilę Lietuvoje esančių krikščioniškų bendruomenių. Jose sutikau nemažai klaidintojų. Šalies liaudis patikli ir vangiai gilina žinias, studijuodama „Šventą Raštą“, todėl  vyraujančiai katalikų bažnyčiai tas labai paranku, nes tamsuolius lengviau mulkinti ir valdyti. Aš bendrauju tik su tomis bendruomenėmis, kurios prisilaiko „Švento Rašto“ tiesų. Dievo žodį skelbiu visur: gatvėse, ligoninėse, įkalinimo įstaigose nuteistiesiems, privačiai, o taip pat studijuoju ir mokau savo įkurto fondo „Biblijos studijos“ patalpose.“


- Kažkada buvote verslininkas, o dabar esate Panevėžyje 2002 metais įsikūrusio paramos labdaros fondo „Biblijos studijos“ steigėjas ir vadovas. Įstatuose skelbiama, kad šio fondo svarbiausias tikslas – rūpintis nelaimės ištiktais žmonėmis, globoto senelius, invalidus, specialiąsias mokyklas, našlaičius, ligonius, rūpintis jų užimtumu.

Kodėl nusprendėte pasitraukti iš verslo ir imtis kilnios misijos – padėti likimo nuskriaustiesiems?


- Tiesą sakant, nuo pat mažumės, kai man buvo tik šeši metukai, mūsų namuose kaime, Radviliškio rajone, lankydavosi kunigai, kurių kalbos ir pamokymai man paliko nemenką įspūdį. Ilgainiui idėja kunigauti ir dvasinės vertybės tapo man priimtinos, tačiau nebuvo net minties, kad ir aš galėsiu kada nors tapti kunigu, kadangi augau didelėje šeimoje. Materialinis skurdas namuose, nepritekliai, kartais neturėdavome ką valgyti, o į mokslus išleisti devynių asmenų šeimą mano tėvukai neturėjo tokių galimybių.


Išsimokslinti kunigu mano mintyse buvo nepasiekiama svajonė.

Stengdamasis išlaikyti gausią šeimą, mano tėvukas dirbo melioratoriumi, liaudyje vadinamais ,,zimagorais“ ( tuo metu buvo jų didžiausi atlygiai ). Kai baigiau vidurinę mokyklą man tėtis patarė mokytis šio amato Panevėžyje ir įgyti melioratoriaus techniko profesiją. Tuomet  galėsiu dirbti  šio amato ne sunkų fizinį darbą, kaip tėtis, bet protinį-vadovauti. Įgijus specialybę, virš dvidešimt metų man teko vadovauti įvairiuose Lietuvos rajonuose melioracijos sistemoje. Dirbau meistru, inžinieriumi, viršininku. Šis darbas leido materialiai man aprūpinti savo šeimą, išleisti tris vaikus į mokslus, paruošti juos gyvenimui.


 Kai mano materialinis gyvenimas pagerėjo, galėjau daugiau laiko skirti dvasinėms vertybėms, tobulinti žinias teologijos srityje. 2000 metais Panevėžyje teko susitikti su į Lietuvą atvykusiais amerikiečiais misionieriais, pradėjau studijuoti Bibliją. Tuo metu mano didžiausias troškimas buvo išmanyti bei suvokti Biblijos tiesas ir Dievo žodį.

  Sutikti Amerikos misionieriai, priklauso „Kristaus bažnyčiai“. Jie važinėja po visą pasaulį, skelbdami Dievo Žodį, studijuojant Bibliją. Jie yra įsteigę savo skyrius Klaipėdoje, Vilniuje, Kaune, Panevėžyje ir kituose Lietuvos miestuose. Didelį įspūdį man padarė jų mokymas, kadangi netrukus aš pradėjau neakivaizdiniu būdu studijuoti Bibliją jų institute JAV.

  Biblijos studijos – tai nesibaigiantis procesas žmogaus žemiškame gyvenime, kadangi tos žinios yra labai subtilios, informacijos gana daug ir jos niekada nebus pertekliaus kasdieniniame gyvenime.






 

- Žodžiu, svetimšaliai misionieriai, atvykę į Lietuvą iš Amerikos, tarytum, „užkrėtė“ jus Biblijos dvasia?


- Taip, tai mane įkvėpė ir paskatino domėtis dvasiniais dalykais. Juolab, kad šis troškimas buvo išlikęs manyje dar nuo mažumės, o dabar aš pradėjau rimtai studijuoti Bibliją. Ilgainiui pamačiau, kad aš, kaip ir kiti krikščionys, sėkmingai galiu skleisti Dievo žodį, nevaržomai pamokslauti, nepriklausomai nuo to, esu vedęs ar ne. Katalikų bažnyčios tarnai, kaip žinote, privalo būti nevedę, laikytis celibato, o tik tada jie gali būti kunigais, skleisti Dievo žodį ir pamokslauti.






 

Krikščioniškose bažnyčiose, net ir pačioje Biblijoje yra skelbiama, kad, pirmiausiai vyskupas ir Dievo tarnai  turi būti vedę, užauginę dorai vaikus,  tik po to skleisti Mokymo tiesas krikščionių bendruomenėje. Mano akys nušvito, kai  supratau, kad galiu būti vienas iš Dievo tarnų ir pasitarnauti kilniam tikslui. Tokiu būdu, pradėjau ne tik pamokslauti, bet ir vystyti paramos, labdaros veiklą, įkūręs fondą „Biblijos studijos“.






 

- Kaip suprantu, lemtinga jūsų gyvenimo kryžkelė įvyko 2000 metais, o iki to laiko mes jau dešimt metų gyvenome nepriklausomoje Lietuvoje. Ar būtent per šį laikotarpį jūs tapote klestinčiu verslininku?


- Taip, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, užsiėmiau prekybos verslu, vykdavau į Rusiją bei kitas užsienio valstybes. Sukaupiau nemažai lėšų ir pasistačiau Panevėžyje didžiulius, 700 kv. metrų gyvenamojo ploto, namus.  O sovietiniais laikais aš buvau eilinis tarnautojas, turėjau rūpintis savo šeima, vaikais,  nebuvo iš ko dar kažką globoti ar šelpti.






 

  Kai mano vaikai išvyko mokytis ir dirbti į užsienį (dukros į Angliją ir JAV, sūnus šiuo metu gyvena Anglijoje), tai aš pamaniau, kad šis didelis namas gali būti panaudotas globai socialiai remtiniems vaikams, kurie iš tikrųjų nei tokių galimybių, nei tėvų neturi. Taip ir pradėjau rūpintis vargingaisiais.





 

- Sakote, kad jūsų dukros Amerikoje, o sūnus Anglijoje. Kodėl gi jie negali drauge su jumis gyventi ir darbuotis čia, Lietuvoje? Kodėl jūsų vaikai nusprendė išvykti, kaip ir daugelis mūsų tautiečių, tapti emigrantais?


- Kiekvienas žmogus šitoje žemėje turi savo rankomis užsidirbti duoną ir savarankiškai gyventi. Sulaukę pilnametystės ir paruošti gyvenimui, mano vaikai išvyko mokytis į užsienį. Ten įgijo tam tikrų žinių ir sugebėjimų, sukūrė savo šeimas bei savarankiškus gyvenimus. Visi vaikai materialiai prisideda prie mano įsteigto fondo socialiai remtiniems žmonėms, bet kartu su manimi negyvena. Praktiškai, vaikai, kai tie paukščiai, juk beveik visada išskrenda iš tėvų lizdo ir gyvena savus gyvenimus.






 

- Bet jums, kaip tėvui, ar ne skaudu, kad jūsų vaikai gyvena ne Lietuvoje, o kažkur svetimoje šalyje?


- Iš tikrųjų, man skaudu, kad nesame kartu, ir šiandien su didele širdgėla žvelgiu į jaunus žmones, išvykstančius iš Lietuvos, paliekančius savo mažus vaikus seneliams arba visai svetimų žmonių globai. Tai yra didžiulis moralinis nuosmukis, pastaraisiais metais pastebimas mūsų šalyje, valdžios nepakankamas dėmesys, nesirūpinimas jaunąja karta, kuri priversta palikti gimtinę. Dėl tokios šiuo metu vykdomos Lietuvoje tautos genocido politikos aš labai pergyvenu ir galbūt dėl to padedu kitiems, kurie net neturi tokių galimybių išvažiuoti į užsienį, o čia negali pragyventi iš savo minimalios algos. Dauguma jaunų žmonių net neturi darbo, neturi jokių specialybių, kadangi jų tėvai neparuošė gyvenimui.


- Ar jūsų žmona pritaria jums ir palaiko šią kilnią misiją – tarnauti pažemintiems ir nuskriaustiesiems?






 

- Kai mūsų vaikai suaugo, mes su žmona Onute išsiskyrėme. Šiuo metu jau dešimt metų, kaip gyvename atskirai, bet mūsų santykiai yra normalūs, abu rūpinamės savo vaikais. Tačiau jinai nėra tokia stipri ir mano labdaringos veiklos nepalaikytų. Manau, tai jai būtų per sunki našta.






 

- Nors ir rūpinatės kitais žmonėmis, bet ar nepagalvojote, kad ir pačiam reikėtų susirasti

gyvenimo draugę? Juk būti vienam žmogui nėra labai gerai, ar ne?






 

- Tiesą sakant, savo amžiuje kitos gyvenimo draugės net neieškau. Esu taip užimtas, kad neturiu nei laiko, nei galimybių kažko ieškoti, mėginti atrasti tokią gyvenimo draugę, kuri prisidėtų prie mano veiklos. Paprasčiausiai, aš jos neieškau ir nemanau, kad man to reikėtų. Esu fiziškai stiprus žmogus ir dvasiškai nesijaučiu vienišas. Manau, kad dvasininkas niekada nėra vienišas, kadangi jis žino, kad su juo visada yra Kūrėjas, su kuriuo bet kada gali dalintis savo mintimis bei rūpesčiais.


- Tai dvasine prasme nesijaučiate vienišas, o bendražmogiška?






 

- Bendražmogiška prasme, lygiai taip pat, kaip ir dvasine, vienišas nesijaučiu, kadangi didžiulis užimtumas neleidžia nuobodžiauti. Apart teikiamos pagalbos savo globotiniams, turiu labai daug laiko ir energijos skirti šio kontingento žmonių socialinių problemų išsprendimui. Tenka susidurti  su biurokratiniais darbuotojais, sprendžiant žmonių problemas, dažnai dalyvauti teismuose, sprendžiant nuskriaustųjų bylas, kai be jokios kaltės jauni žmonės yra uždaromi į kalėjimus. Taip įsisukus, net nebelieka laisvo laiko kažkokiems pamąstymams apie savo asmeninį gyvenimą. Esu pilnai apkrautas darbu.


- Ar nemanote, kad ilgainiui tapote savotiška alternatyva valstybinėms socialinėms institucijoms, kurios privalėtų rūpintis likimo nuskriaustais žmonėmis?






 

- Iš tikrųjų, taip ir yra. Šioms institucijoms nei tokie fondai, nei tokia pagalba nėra reikalingi. Matomai, jiems iš to jokios naudos, jeigu privatūs žmonės rūpinasi tais, kuriems būtina pagalba. Valdžios biurokratai biudžeto pinigus plauna per savo organizacijas, o galutinį adresatą tos lėšos, deja, ne visada pasiekia.


- Šventame Rašte yra sakoma: „Mylėk savo artimą, kaip pats save“. Ar jūs jau nebenorite rūpintis tik savimi ir savo artimaisiais?


- Jeigu aš pats savimi nepasirūpinčiau, turbūt, dabar būčiau alkanas ir negalėčiau alkano papenėti. Iš tikrųjų, su Dievo pagalba aš esu ir pasisotinęs, ir tuo pačiu dar nėra pritrūkę šitiems vargšams būtinų lėšų. Ir kai manęs kas nors paklausia, iš kur aš gaunu lėšų, kartais net pats stebiuosi, tačiau iki šio laikmečio man lėšų pragyvenimui ir  labdaringai veiklai vystyti užtekdavo.


- Ar didelis žmonių ratas, kuriais jūs šiuo metu rūpinatės?


- Daugiausiai vienu metu mano namuose gyveno penki asmenys, išlaikomi tik iš mano lėšų ir tų verslininkų, kurie prisideda prie fondo labdaringos veiklos. Privačia iniciatyva tai yra labai daug. Paprastai, tie žmonės pastoviai negyvena mano namuose, o tik tol, kol išsprendžiamos jų  gyvenimo problemas. Aš jiems padedu, o paskui jie verčiasi savarankiškai. Juk dažnai pasitaiko įvairių atvejų, sunkių momentų kiekvieno gyvenime. Tarkim, iš vaikų namų išėjęs žmogus, papuola į gatvę, gyvena laiptinėse, miškuose ir taip toliau. Tokius aš priglaudžiu, kol išsprendžiu jų integracijos į visuomenę problemas. Bandau drauge su jais rasti išeitį, kol galų gale tai pavyksta.






 

Pavyzdžiui, vienas našlaitis su psichine negalia, iš vaikų namų papuolęs į gatvę, gyveno mano namuose net keturis metus, kol pagaliau, per didelius triukšmus, pavyko išspręsti jo problemas, užtikrinti jam valstybės paramą. Tam prireikė net keturių metų ryžtingų žygių kovoje su mūsų biurokratais, varstant įvairių institucijų duris, kol jie išgirdo ir suprato, kad žmogus su įgimta negalia pats negali pasirūpinti savimi.


Šiandieną tas žmogus turi labai geras sąlygas, yra apgyvendintas Panevėžio miesto viešoje įstaigoje „Vilties namai“, ten juo pilnai pasirūpinta.


- Bet gi tokių likimo nuskriaustųjų yra daugybė mūsų šalyje ir vien savo įsteigto fondo pastangomis visiems gi nepadėsite?


- Iš tikrųjų, jų labai daug ir jeigu visi kreiptųsi į mano įsteigtą paramos fondą, visiems negalėčiau padėti. Bet nors vienam žmogui išsprendus jo problemą, jam pagelbėjus, aš manau, kad padarau gerą darbą. Man jau pavyko padėti ne vienai dešimčiai žmonių, kurie kreipėsi į mane pagalbos.






 

- Man jūsų veikla kažkiek primena E.Mildažytės vedamą laidą „Bėdų turgus“. Ar jūs susisiekiate su šia ponia?

- Editai Mildažytei yra truputį paprasčiau, nes ji turi televizijos eterį, reklamą ir „Bėdų turgui“ verslininkai padeda dėl naudos sau, siekdami reklamuoti save, savo prekes, firmas ir panašiai.  Mano įsteigtas paramos fondas tokios galimybės neturi, todėl man žymiai sunkiau dirbti. Man pačiam tiesiogiai tenka ieškoti tų lėšų privačia iniciatyva, dalinti tai, ką pats esu sukaupęs per savo gyvenimą. Kur kas lengviau televizijos ekrane paprašyti lėšų labdarai, o verslininkai mielai paremia ir kartu reklamuojasi. Jie tampa matomi.






 

- Ko gero, sutiksite, kad socialinė atskirtis visuomenėje didėja, priklausomai nuo šalyje vykdomos politikos. Kaip vertintumėte mūsų valdininkų indėlį, sprendžiant opias socialines problemas Lietuvoje?


 Ne viename savo straipsnyje aš esu minėjęs, kad Lietuvoje yra vykdomas tautos genocidas. Taip nesirūpinti ta grupe žmonių, kuri labiausiai pažeidžiama, parodo mūsų valdininkijos abuojumą ir nužmogėjimą. Tai didžiulė nelaimė tiek mūsų šalyje, tiek visame pasaulyje.






 

Dvasinės vertybės valdžios yra nustumtos į šoną, o apsukrūs valdininkai tik naudojasi tomis materialinėmis vertybėmis, kurias sukaupė paprasti dirbantieji. Deja, tie dirbantieji, bėdoms prispaudus, susilaukia ne valdžios paramos, o atvirkščiai, susidorojimą, prisidengiant biurokratine tvarka. Šiandien visi akivaizdžiai matome, kad mūsų valdininkija korumpuota, nedora, nesąžininga. Galbūt telieka už juos melstis, kad jie praregėtų, įgautų proto ir išminties.


- Bet kuriuo atveju, verta melstis, tačiau vienas lauke ne karys. Šiuo metu Lietuvoje yra įregistruota apie 40 politinių partijų, tad ar nebandėte šlietis prie kažkurios iš jų ir drauge realizuoti savo kilnias idėjas?






 

- Politinės partijos, kokios jos bebūtų, nei viena neišsprendė žmonių problemų. Žmonės greitai nusivilia politinėmis partijomis. Didžiausia ir galingiausia partija yra ta, kurios vadovas yra Dievas ir Jo Sūnus Kristus, skleidęs Dievo žodį žemėje prieš du tūkstančius metų. Ir jeigu mes laikytumėmės šios partijos įsakymų - Dešimties Dievo įsakymų, tai tvarka pasaulyje būtų visai kitokia, nei dabar. Tik žmonių mąstymas ir geranoriškas elgesys gali pakeisti tiek valdymo sistemą, tiek ir patį žmogų!






 

 Prisišliejęs prie vienos ar kitos partijos ne kažin ką telaimėčiau. Niekam ne paslaptis, kad kiekvienoje partijoje labai daug žmonių, kurie įstoja į partiją ne dėl įsitikinimų ir kilnių idėjų, bet dėl karjeros, dėl naudos sau. Politikų deklaruojamos idėjos retai kada grindžiamos realiais darbais. Visos mūsų politinės partijos turi daug gražių idėjų.






 

Tarkim, A.Valinsko partija siūlo remtis Dešimčia Dievo įsakymų. Regis, kas galėtų būti gražiau? Bet ar iš tikrųjų jų veiksmai ir darbai neprasilenkia su pagrindiniais Dievo įsakymais? Paprastai, nuslystama į šoną, palieka deklaracijos, už kurių nesimato pozityvių darbų. Visos politinės partijos, kurios deklaruoja gražias idėjas, tačiau jomis iš tiesų nesivadovauja, yra pasmerktos pražūčiai.


Kol žmonės neturės tvirtų dvasinių pamatų savyje, o tik deklaruos gerus norus kažką padaryti, tol rezultatai iš esmės pakeisti situaciją bus niekiniai. Ypač tai akivaizdu šiandieninėje politikoje, kai Lietuvos liaudis, ganėtinai nusivylusi, nebepasitiki politikais ir netiki jų deklaruojamais ketinimais įveikti ekonominę krizę šalyje.






 

- Buvęs parlamentaras, teisininkas Kęstutis Čilinskas mano, kad atėjo laikas pačiai liaudžiai imtis daugiau iniciatyvos ir esminės permainos šalies gyvenime turėtų prasidėti iš apačios, bet ne iš viršaus nuleidžiamos valdžios direktyvų pavidalu. Ar pritartumėte šiai idėjai?


- Be abejo, tautos vienijimasis Lietuvai yra tiesiog būtinas. Jėga, sutelkta žmonių masėje, visuomet didesnė ir todėl jungimasis galėtų atnešti nemažai naudos. Aš labai gerbiu teisininką Kęstutį Čilinską, jo mintys labai konstruktyvios. Tačiau šaukštas medaus, patekęs į deguto statinę, susimaišo ir jo nebelieka. Todėl ir K.Čilinskas, pamatęs kad šitame Seimo „jovale“ negali nieko pakeisti, nusprendė pasitraukti iš politikos. Ir dabar, dirbdamas savo tiesioginį advokato darbą, vienydamasis su bendraminčiais ir bendraudamas su žiniasklaida, manau, pasieks kur kas daugiau Lietuvos labui.






 

- Kaip vertinate mūsų žiniasklaidą ir jos vaidmenį šalyje vykstantiems procesams?


- Masinės informacijos priemonės neretai klaidina žmones. Ypač tie, kurie turi daug pinigų, naudoja biudžeto pinigus užsakomiesiems straipsniams finansuoti, Lietuvos gyventojus tiesiog kvailina. Išprusę žmonės sugeba atskirti grūdus nuo pelų, o paprasta liaudimi yra manipuliuojama. Visais įmanomais žiniasklaidos kanalais žmonėmis bando manipuliuoti valdžios klano voratinklis, kuris šiuo metu valdo Lietuvą.

- Sakote „valdžios klano voratinklis, kuris šiuo metu valdo Lietuvą“. Man ši jūsų mintis susišaukia su nauju žurnalisto Vytauto Matulevičiaus dokumentiniu filmu „Tyrimas, supurtęs klaną“, kuriame atskleidžiami mūsų valstybės užvaldymo užkulisiai, nagrinėjamos įvykdytų nusikaltimų ištakos, kurias dengia politizuotas Valstybės saugumo departamentas. Ką bepaimtume, VSD karininko V.Pociūno žūtį ar neskaidrų sandorį „LeoLT“, visur tas pats „valstybininkų“ braižas, ar ne?


- Manau, ne tik „LeoLT“ sandoris, skandalingai pagarsėjęs visoje Lietuvoje, bet ir „Mažeikių naftos“, „Alitos“ privatizavimas bei kitų stambių objektų privatizacija, net ir paprastam žmogui yra suprantama, kad tai nešvarūs sandoriai, nešvarūs pinigai, kurių dalis nukeliauja į oligarchų kišenes. O kas jiems gali pasipriešinti? Manyčiau, kad net šalies prezidentas V.Adamkus tam turi per mažai galių ir negali imtis pilnos atsakomybės. Bandant pasipriešinti šiam klanui, ne išimtis ir mirtini atvejai. Pavyzdžiui, tik pažvelkime atidžiau į karininkų Juro Abromavičiaus, Vytauto Pociūno arba buvusio „Mažeikių naftos“ vadovo Gedimino Kiesaus žūties aplinkybes, ir bus aišku, kokios jėgos valdo mūsų valstybę.


- Tokiu atveju, ne tik Seimas, Vyriausybė, bet ir prezidentas V.Adamkus yra tik žaisliukas to „valstybininkų“ klano rankose, vykdant stambaus masto aferas?






 

- Būtent taip aš ir galvoju, kad prezidentas V.Adamkus yra tik marionetė to klano, šiuo metu užvaldžiusio Lietuvą, rankose






 

- O jeigu taip yra iš tikrųjų, tai ar tauta gali pagaliau praregėti ir pasipriešinti tam klanui, toms šešėlinėms struktūroms?


- Tauta visa tai mato. Bet jeigu tam kas nors bando priešintis, tuoj tas žmogus sumenkinamas, išmetamas iš darbo ir, pagaliau, su juo susidorojama per sufabrikuotas bylas teismuose, sodinant į kalėjimą  ar pan. Pažangesnis, išsilavinęs jaunimas, matydamas kuo viskas baigiasi, bandant ieškoti teisybės Lietuvoje, išvyksta svetur, emigruoja į užsienio šalis ir ten bando įsikurti, gyventi.






 

 Didžioji pažangios tautos dalis jau išvykusi, o liko tik pensininkai, bedarbiai ir kiek mažiau suprantantys oligarchijos klano intrigas ir klastą. Tokie žmonės negali rimčiau pasipriešinti, juolab, kad mūsų liaudis yra įbauginta. Net ir įvykę rinkimai parodė, kad juose dalyvavo nedidelis procentas rinkėjų, nes dauguma žmonių mato, kad jie pakeisti nieko negali. Krizei gilėjant, aš esu tikras, emigruojančių iš Lietuvos skaičius tik didės.


- Tad ir vilties antrai demokratinio Sąjūdžio bangai, kurios taip viliasi teisininkas K.Čilinskas, belieka vis mažiau?


Manau, mums reikalingi geri vadovai, tokios morališkai, dvasiškai stiprios, išprūsusios asmenybės, kaip teisininkas Kęstutis Čilinskas, kuriais pasitikėtų tauta. Tik jie galėtų pasipriešinti  oligarchinio klano savivalei ir padėtų Lietuvai pakilti iš to dugno. Kaip ir visais laikais, taip ir dabar, tautai reikalingas patikimas vedlys. Politikoje reikalingi nauji, keliantys pasitikėjimą veidai, doroviškai stiprios asmenybės, kurių žodžiai nesiskirtų nuo darbų. Tokiais žmonėmis pasitikės liaudis. Juk žuvis genda nuo galvos. Šiandien galvos pašvinkę. Ne už kalnų tas laikas, kai  liaudis tikrai sukils. Tai tik laiko klausimas.


P.S. dėl mano suteiktos pagalbos globotiniui M.Valintėliui, jam sutrumpintas įkalinimo laikas, iš 4 kaltinimų liko tik vienas, kad pateisinti teisėsaugos nusikaltėlių darbą, o aš gavau įkalinimo bausmę, realiai neapribojant laisvės. Valstybės kaltintojas - prokuroras prašė tik baudos. Kova tęsėsi septynerius metus. Tokios teisinio nihilizmo grimasos. Jos dar neišgyvendintos ir tęsia darbą.


Alvydas VEBERIS